This site uses cookies.
Some of these cookies are essential to the operation of the site,
while others help to improve your experience by providing insights into how the site is being used.
For more information, please see the ProZ.com privacy policy.
Freelance translator and/or interpreter, Verified site user
Data security
This person has a SecurePRO™ card. Because this person is not a ProZ.com Plus subscriber, to view his or her SecurePRO™ card you must be a ProZ.com Business member or Plus subscriber.
Affiliations
This person is not affiliated with any business or Blue Board record at ProZ.com.
Services
Translation, Editing/proofreading
Expertise
Specializes in:
Medical: Health Care
Food & Drink
Poetry & Literature
Rates
English to Lithuanian - Standard rate: 0.14 USD per word / 38 USD per hour Lithuanian to English - Standard rate: 0.14 USD per word / 38 USD per hour
English to Lithuanian: Medical translation General field: Medical
Source text - English ABSTRACT
Caloric restriction prolongs life span. Calcium restriction may preserve bone health.
In osteoporosis, bone mineral density (BMD) has significantly decreased, due to a lack of osteoblast bone formation. Traditional osteoporosis prevention is aimed at maximizing BMD, but the lifetime effects of continuously maintaining a high BMD on eventual bone health in old age, have not been studied. Strikingly, in countries with a high mean BMD, fracture rates in the elderly are significantly higher than in countries with a low mean BMD. Studies show that this is not based on genetic differences. Also, in primary hyperparathyroidism, on the brink of osteoporosis, BMD levels may be significantly higher than normal.
Maybe, BMD does not represent long term bone health, but merely momentary bone strength. And maybe, maintaining a high BMD might actually wear out bone health.
Since osteoporosis particularly occurs in the elderly, and because in osteoporotic bone less osteoblasts are available, the underlying process may have to do with ageing of osteoblastic cells.
In healthy subjects, osteoblastic bone cells respond to the influx of calcium by composing a matrix upon which calcium precipitates. In the process of creating this matrix, 50 to 70% of the involved osteoblasts die. The greater the influx of calcium, the greater osteoblast activity, and the greater osteoblast apoptosis rate. An increased osteoblast apoptosis rate leads to a decrease in the age-related osteoblast replicative capacity (ARORC). In comparison to healthy bone, in osteoporotic bone the decrease in the replicative capacity of osteoblastic cells is greater. Due to the eventual resulting lack of osteoblast activity, micro-fractures cannot be repaired. Continuously maintaining a high BMD comes with continuously high bone remodeling rates, which regionally exhaust the ARORC, eventually leading to irreparable microfractures.
Regarding long time influences on bone health, adequate estrogen levels are known to be protective against osteoporosis. This is generally attributed to its inhibiting influence on osteoclast activity. Instead, its net effects on osteoblast metabolism may be the key to osteoporosis prevention. Adequate estrogen levels inhibit osteoblast activity, calcium apposition and osteoblast apoptosis rate, preserving the ARORC.
Conclusion: Regarding osteoporosis prevention, ARORC better than BMD represents bone health. Regarding ARORC, adequate estrogen levels are protective, opposing the similar effects of hyperparathyroidism and a high calcium diet.
Tests need to be performed in mice to assess the lifetime effects of a high versus a low calcium diet, on eventual bone fracture toughness.
Translation - Lithuanian ABSTRAKTAS
Kalorijų apribojimas prailgina gyvenimo trukmę. Kalcio apribojimas gali apsaugoti kaulų sveikatą. Osteoporozės atveju dėl nepakankamo osteoblastų kaulų formavimosi kaulų mineralų tankis (KMT) yra ženkliai sumažėjęs. Tradiciškai osteoporozės prevencijoje KMT siekiama padidinti, tačiau ilgalaikis didelio KMT poveikis kaulų sveikatai vyresniame amžiuje nėra ištyrinėtas. įdomu pastebėti, tačiau šalyse su aukštu KMT kaulų lūžių pasitaiko žymiai dažniau nei šalyse su žemu KMT. Tyrimai rodo, kad tai nėra paaiškinama genetiniais skirtumais. Panašiai, dėl stipriai padidėjusios skydliaukės veiklos, esant priešosteoporozinei būsenai, KMT lygis gali būti gerokai didesnis nei normalus. Galbūt KMT neparodo ilgalaikės kaulų sveikatos būklės, tačiau tik kaulų stiprumą tuo metu. Taip pat galbūt didelio KMT palaikymas kaip tik kenkia kaulų sveikatai? Kadangi osteoporozė yra dažnesnė vyresnio amžiaus žmonėse ir kadangi osteoporoziniame kaule osteoblastų yra mažiau, tikroji kaulų silpnumo priežastis yra susijusi su senėjančiomis osteoblastinėmis ląstelėmis. Sveikuose individuose padidėjus kalcio kiekiui osteoblastinės kaulų ląstelės reaguoja suformuodamos tarpląstelinę medžiagą, kurioje kalcis ir kaupiasi. Šios tarpląstelinės medžiagos formavimosi metu 50%-70% dalyvaujančių osteoblastų žūva. Kuo didesnis kalcio kiekis, tuo didesnis apoptotiškai žūstančių osteoblastų kiekis. Padidėjusi osteoblastų apoptozės apykaita veda į amžiaus įtakotą replikacinės osteoblastų gebos (AIROG) mažėjimą. Palyginus sveiką kaulą su osteoporozės pažeistu, pastarajame osteoblastinių ląstelių replikacijos efektyvumas yra sumažėjęs. Dėl šio sumažėjusio osteoblastinio aktyvumo mikro lūžiai tampa nebepataisomi. Nuolat palaikant aukštą KMT, vyksta nuolatinis kaulų atstatymas (atsinaujinimas) ir dėl to vietomis išsekinamas AIROG- tai galiausiai sąlygoja nebeatstatomų mikrolūžių atsiradimą. Yra žinoma, kad pakankami estrogeno kiekiai stabdo osteporozės vystymąsi. Paprastai tai siejama su inhibicine įtaka osteoklastams. Tačiau išties visuminis estrogeno poveikis osteoblastų metabolizmui gali būti esminiu dalyku osteoporozės prevencijoje. Pakankamas estrogeno kiekis sustabdo osteoblastų aktyvumą, kalcio kaupimąsi ir sumažina aopoptotiškai žūstančių osteobląstų kiekį, ir taip išlaiko AIROG
Išvada: kalbant apie osteoporozės prevenciją AIROG geriau nei KMT parodo kaulų sveikatą. Kalbant apie AIROG pakankamas estrogeno kiekis turi apsauginę funkciją priešingai nei esant hiperparatirozei ir gausiai vartojant kalcį.
Reikalingi tyrimai su pelėmis, kad būtų nustatytas ilgalaikis didelio kalcio kiekio dietų poveikis galimų kaulų lūžių sunkumams.
English to Lithuanian: Ištrauka
Source text - English The Soviets were arresting people en masse, deporting or executing them. The deportations intensified in the spring of 1941 and climaxed in the early summer; by this time, Anelė was pregnant with my father. Perhaps the remote location in Stelmužė and the distance from main roads helped her avoid deportation when virtually every other
member of the Repšys family, all but a cousin and sister, had disappeared. On May 30th, 1941 she found out that NKVD operatives had arrested my grandfather with other members of the resistance. He was being held in a prison in Zarasai.
From his cell he could see the prison yard and town buildings beyond the wall. He was isolated from other prisoners on his first night, and received no food. In the late hours a Lithuanian communist named Justas Rugienis came in with two Communist Youth and led my grandfather down the corridor to a small chamber with a single barred
window and wooden chair. Klemensas demanded to know what reason they had for arresting him. Rugienis asked, “Who recruited you into the counter-revolutionary organization? Give me the name, surname, date and place.” When my grandfather refused, Rugienis warned him, “We have ways of softening you.” Klemensas would not speak and they began torturing him. The Communist Youth, one a Lithuanian Jew, the other a Russian, beat him badly, knocking out teeth, kicking him in the ribs, kidneys and
stomach; they even threatened to shoot him in the temple. He told them nothing that night but knew he’d be tortured again. In the twenty-six days he spent in prison, he was
tortured three times.
On the morning of June 24th, the prison’s routine changed without explanation or warning. The corridors suddenly emptied of guards. Outside, communist police and NKVD officials were hurrying about and causing an unusual racket. Eventually a truck arrived, and a voice in the hall shouted for the men to get ready; they were all going to be moved. This truck was eventually loaded with a barrel of gasoline, and it left without any passengers
Translation - Lithuanian Sovietai masiškai suiminėjo žmones, juos deportavo ir žudė. 1941 metų pavasarį suintensyvėję vežimai įkarštį pasiekė vasaros pradžioje, tuo metu Anelė jau laukėsi mano tėčio. Tremties jai padėjo išvengti turbūt atoki Stelmužės vieta ir tolimas atstumas nuo pagrindinių kelių, nes kone visa Repšių giminė, išskyrus jos seserį ir pusbrolį, pradingo. Tų pačių metų gegužės 30-ąją Anelė sužinojo, kad enkavėdistai kartu su kitais partizanais suėmė mano senelį. Jis pateko į kalėjimą Zarasuose.
Iš savo vienutės jis galėjo matyti kalėjimo kiemą ir už sienos esančius miesto pastatus. Pirmąją dieną buvo izoliuotas nuo kitų kalinių ir negavo valgyti. Vėlai vakare atėjo lietuvis komunistas Justas Rugienis su dviem komjaunuoliais ir nusivedė senelį koridoriuni į mažytę kamerą su grotuotu langu ir medine kėde. Klemensas reikalavo paaiškinti, dėl ko buvo suimtas. Rugienis klausė: „Kas tave užverbavo į partizanus? Sakyk vardą, pavardę, datą ir vietą.“ Kai senelis atsisakė, Rugienis perspėjo: „Mes žinome būdų tave prakalbinti.“ Klemensui neprabilus, prasidėjo kankinimai. Komjaunuoliai, vienas – Lietuvos žydas, kitas – rusas, jį smarkiai sumušė – išmušė dantis, spardė paširdžius, inkstus ir pilvą, netgi grasino paleisti į smilkinį kulką. Tąnakt nieko jiems nepasakė, tačiau žinojo, kad vėl bus kankinamas. Per dvidešimt šešias kalėjime praleistas dienas jį kankino tris sykius.
Birželio 24-osios rytą įprasta kalėjimo tvarka nei iš šio, nei iš to pasikeitė. Koridoriuose staiga nebeliko sargybinių, o lauke milicininkai ir enkavėdistai skubėdami lakstė į visas puses keldami neįprastą triukšmą. Vėliau atvažiavo sunkvežimis ir koridoriuje kažkas riktelėjo ruoštis, visus perveža į kitą vietą. Galiausiai į sunkvežimį įkėlė statinę benzino ir jis išvažiavo visiškai tuščias.
English to Lithuanian: "PIGS IS PIGS" By Ellis Parker Butler
Source text - English Mike Flannery, the Westcote agent of the Interurban Express Company, leaned over the counter of the express office and shook his fist. Mr. Morehouse, angry and red, stood on the other side of the counter, trembling with rage. The argument had been long and heated, and at last Mr. Morehouse had talked himself speechless. The cause of the trouble stood on the counter between the two men. It was a soap box across the top of which were nailed a number of strips, forming a rough but serviceable cage. In it two spotted guinea-pigs were greedily eating lettuce leaves.
"Do as you loike, then!" shouted Flannery, "pay for thim an' take thim, or don't pay for thim and leave thim be. Rules is rules, Misther Morehouse, an' Mike Flannery's not goin' to be called down fer breakin' of thim."
"But, you everlastingly stupid idiot!" shouted Mr. Morehouse, madly shaking a flimsy printed book beneath the agent's nose, "can't you read it here-in your own plain printed rates? 'Pets, domestic, Franklin to Westcote, if properly boxed, twenty-five cents each.'" He threw the book on the counter in disgust. "What more do you want? Aren't they pets? Aren't they domestic? Aren't they properly boxed? What?"
He turned and walked back and forth rapidly; frowning ferociously.
Suddenly he turned to Flannery, and forcing his voice to an artificial calmness spoke slowly but with intense sarcasm.
"Pets," he said "P-e-t-s! Twenty-five cents each. There are two of them. One! Two! Two times twenty-five are fifty! Can you understand that? I offer you fifty cents."
Flannery reached for the book. He ran his hand through the pages and stopped at page sixty four.
"An' I don't take fifty cints," he whispered in mockery. "Here's the rule for ut. 'Whin the agint be in anny doubt regardin' which of two rates applies to a shipment, he shall charge the larger. The con-sign-ey may file a claim for the overcharge.' In this case, Misther Morehouse, I be in doubt. Pets thim animals may be, an' domestic they be, but pigs I'm blame sure they do be, an' me rules says plain as the nose on yer face, 'Pigs Franklin to Westcote, thirty cints each.' An' Mister Morehouse, by me arithmetical knowledge two times thurty comes to sixty cints."
Mr. Morehouse shook his head savagely. "Nonsense!" he shouted, "confounded nonsense, I tell you! Why, you poor ignorant foreigner, that rule means common pigs, domestic pigs, not guinea pigs!"
Flannery was stubborn.
"Pigs is pigs," he declared firmly. "Guinea-pigs, or dago pigs or Irish pigs is all the same to the Interurban Express Company an' to Mike Flannery. Th' nationality of the pig creates no differentiality in the rate, Misther Morehouse! 'Twould be the same was they Dutch pigs or Rooshun pigs. Mike Flannery," he added, "is here to tind to the expriss business and not to hould conversation wid dago pigs in sivinteen languages fer to discover be they Chinese or Tipperary by birth an' nativity."
Mr. Morehouse hesitated. He bit his lip and then flung out his arms wildly.
"Very well!" he shouted, "you shall hear of this! Your president shall hear of this! It is an outrage! I have offered you fifty cents. You refuse it! Keep the pigs until you are ready to take the fifty cents, but, by George, sir, if one hair of those pigs' heads is harmed I will have the law on you!"
He turned and stalked out, slamming the door. Flannery carefully lifted the soap box from the counter and placed it in a corner. He was not worried. He felt the peace that comes to a faithful servant who has done his duty and done it well.
Mr. Morehouse went home raging. His boy, who had been awaiting the guinea-pigs, knew better than to ask him for them. He was a normal boy and therefore always had a guilty conscience when his father was angry. So the boy slipped quietly around the house. There is nothing so soothing to a guilty conscience as to be out of the path of the avenger. Mr. Morehouse stormed into the house. "Where's the ink?" he shouted at his wife as soon as his foot was across the doorsill.
Mrs. Morehouse jumped, guiltily. She never used ink. She had not seen the ink, nor moved the ink, nor thought of the ink, but her husband's tone convicted her of the guilt of having borne and reared a boy, and she knew that whenever her husband wanted anything in a loud voice the boy had been at it.
"I'll find Sammy," she said meekly.
When the ink was found Mr. Morehouse wrote rapidly, and he read the completed letter and smiled a triumphant smile.
"That will settle that crazy Irishman!" he exclaimed. "When they get that letter he will hunt another job, all right!"
A week later Mr. Morehouse received a long official envelope with the card of the Interurban Express Company in the upper left corner. He tore it open eagerly and drew out a sheet of paper. At the top it bore the number A6754. The letter was short. "Subject—Rate on guinea-pigs," it said, "Dr. Sir—We are in receipt of your letter regarding rate on guinea-pigs between Franklin and Westcote addressed to the president of this company. All claims for overcharge should be addressed to the Claims Department."
Mr. Morehouse wrote to the Claims Department. He wrote six pages of choice sarcasm, vituperation and argument, and sent them to the Claims Department.
A few weeks later he received a reply from the Claims Department. Attached to it was his last letter.
"Dr. Sir," said the reply. "Your letter of the 16th inst., addressed to this Department, subject rate on guinea-pigs from Franklin to Westcote, ree'd. We have taken up the matter with our agent at Westcote, and his reply is attached herewith. He informs us that you refused to receive the consignment or to pay the charges. You have therefore no claim against this company, and your letter regarding the proper rate on the consignment should be addressed to our Tariff Department."
Mr. Morehouse wrote to the Tariff Department. He stated his case clearly, and gave his arguments in full, quoting a page or two from the encyclopedia to prove that guinea-pigs were not common pigs.
With the care that characterizes corporations when they are systematically conducted, Mr. Morehouse's letter was numbered, O.K'd, and started through the regular channels. Duplicate copies of the bill of lading, manifest, Flannery's receipt for the package and several other pertinent papers were pinned to the letter, and they were passed to the head of the Tariff Department.
The head of the Tariff Department put his feet on his desk and yawned. He looked through the papers carelessly.
"Miss Kane," he said to his stenographer, "take this letter. 'Agent, Westcote, N. J. Please advise why consignment referred to in attached papers was refused domestic pet rates."'
Miss Kane made a series of curves and angles on her note book and waited with pencil poised. The head of the department looked at the papers again.
"Huh! guinea-pigs!" he said. "Probably starved to death by this time! Add this to that letter: 'Give condition of consignment at present.'"
He tossed the papers on to the stenographer's desk, took his feet from his own desk and went out to lunch.
When Mike Flannery received the letter he scratched his head.
"Give prisint condition," he repeated thoughtfully. "Now what do thim clerks be wantin' to know, I wonder! 'Prisint condition, 'is ut? Thim pigs, praise St. Patrick, do be in good health, so far as I know, but I niver was no veternairy surgeon to dago pigs. Mebby thim clerks wants me to call in the pig docther an' have their pulses took. Wan thing I do know, howiver, which is they've glorious appytites for pigs of their soize. Ate? They'd ate the brass padlocks off of a barn door I If the paddy pig, by the same token, ate as hearty as these dago pigs do, there'd be a famine in Ireland."
To assure himself that his report would be up to date, Flannery went to the rear of the office and looked into the cage. The pigs had been transferred to a larger box—a dry goods box.
"Wan, — two, — t'ree, — four, — five, — six, — sivin, — eight!" he counted. "Sivin spotted an' wan all black. All well an' hearty an' all eatin' loike ragin' hippypottymusses. He went back to his desk and wrote.
"Mr. Morgan, Head of Tariff Department," he wrote. "Why do I say dago pigs is pigs because they is pigs and will be til you say they ain't which is what the rule book says stop your jollying me you know it as well as I do. As to health they are all well and hoping you are the same. P. S. There are eight now the family increased all good eaters. P. S. I paid out so far two dollars for cabbage which they like shall I put in bill for same what?"
Morgan, head of the Tariff Department, when he received this letter, laughed. He read it again and became serious.
"By George!" he said, "Flannery is right, 'pigs is pigs.' I'll have to get authority on this thing. Meanwhile, Miss Kane, take this letter: Agent, Westcote, N. J. Regarding shipment guinea-pigs, File No. A6754. Rule 83, General Instruction to Agents, clearly states that agents shall collect from consignee all costs of provender, etc., etc., required for live stock while in transit or storage. You will proceed to collect same from consignee."
Flannery received this letter next morning, and when he read it he grinned.
"Proceed to collect," he said softly. "How thim clerks do loike to be talkin'! Me proceed to collect two dollars and twinty-foive cints off Misther Morehouse! I wonder do thim clerks know Misther Morehouse? I'll git it! Oh, yes! 'Misther Morehouse, two an' a quarter, plaze.' 'Cert'nly, me dear frind Flannery. Delighted!' Not!"
Flannery drove the express wagon to Mr. Morehouse's door. Mr. Morehouse answered the bell.
"Ah, ha!" he cried as soon as he saw it was Flannery. "So you've come to your senses at last, have you? I thought you would! Bring the box in."
"I hev no box," said Flannery coldly. "I hev a bill agin Misther John C. Morehouse for two dollars and twinty-foive cints for kebbages aten by his dago pigs. Wud you wish to pay ut?"
"Pay—Cabbages—!" gasped Mr. Morehouse. "Do you mean to say that two little guinea-pigs—"
"Eight!" said Flannery. "Papa an' mamma an' the six childer. Eight!"
For answer Mr. Morehouse slammed the door in Flannery's face. Flannery looked at the door reproachfully.
"I take ut the con-sign-y don't want to pay for thim kebbages," he said. "If I know signs of refusal, the con-sign-y refuses to pay for wan dang kebbage leaf an' be hanged to me!"
Mr. Morgan, the head of the Tariff Department, consulted the president of the Interurban Express Company regarding guinea-pigs, as to whether they were pigs or not pigs. The president was inclined to treat the matter lightly.
"What is the rate on pigs and on pets?" he asked.
"Pigs thirty cents, pets twenty-five," said Morgan.
"Then of course guinea-pigs are pigs," said the president.
"Yes," agreed Morgan, "I look at it that way, too. A thing that can come under two rates is naturally due to be classed as the higher. But are guinea-pigs, pigs? Aren't they rabbits?"
"Come to think of it," said the president, "I believe they are more like rabbits. Sort of half-way station between pig and rabbit. I think the question is this—are guinea-pigs of the domestic pig family? I'll ask professor Gordon. He is authority on such things. Leave the papers with me."
The president put the papers on his desk and wrote a letter to Professor Gordon. Unfortunately the Professor was in South America collecting zoological specimens, and the letter was forwarded to him by his wife. As the Professor was in the highest Andes, where no white man had ever penetrated, the letter was many months in reaching him. The president forgot the guinea-pigs, Morgan forgot them, Mr. Morehouse forgot them, but Flannery did not. One-half of his time he gave to the duties of his agency; the other half was devoted to the guinea-pigs. Long before Professor Gordon received the president's letter Morgan received one from Flannery.
"About them dago pigs," it said, "what shall I do they are great in family life, no race suicide for them, there are thirty-two now shall I sell them do you take this express office for a menagerie, answer quick."
Morgan reached for a telegraph blank and wrote:
"Agent, Westcote. Don't sell pigs."
He then wrote Flannery a letter calling his attention to the fact that the pigs were not the property of the company but were merely being held during a settlement of a dispute regarding rates. He advised Flannery to take the best possible care of them.
Flannery, letter in hand, looked at the pigs and sighed. The dry-goods box cage had become too small. He boarded up twenty feet of the rear of the express office to make a large and airy home for them, and went about his business. He worked with feverish intensity when out on his rounds, for the pigs required attention and took most of his time. Some months later, in desperation, he seized a sheet of paper and wrote "160" across it and mailed it to Morgan. Morgan returned it asking for explanation. Flannery replied:
"There be now one hundred sixty of them dago pigs, for heavens sake let me sell off some, do you want me to go crazy, what."
"Sell no pigs," Morgan wired.
Not long after this the president of the express company received a letter from Professor Gordon. It was a long and scholarly letter, but the point was that the guinea-pig was the Cava aparoea while the common pig was the genius Sus of the family Suidae. He remarked that they were prolific and multiplied rapidly.
"They are not pigs," said the president, decidedly, to Morgan. "The twenty-five cent rate applies."
Morgan made the proper notation on the papers that had accumulated in File A6754, and turned them over to the Audit Department. The Audit Department took some time to look the matter up, and after the usual delay wrote Flannery that as he had on hand one hundred and sixty guinea-pigs, the property of consignee, he should deliver them and collect charges at the rate of twenty-five cents each.
Flannery spent a day herding his charges through a narrow opening in their cage so that he might count them.
"Audit Dept." he wrote, when he had finished the count, "you are way off there may be was one hundred and sixty dago pigs once, but wake up don't be a back number. I've got even eight hundred, now shall I collect for eight hundred or what, how about sixty-four dollars I paid out for cabbages."
It required a great many letters back and forth before the Audit Department was able to understand why the error had been made of billing one hundred and sixty instead of eight hundred, and still more time for it to get the meaning of the "cabbages."
Flannery was crowded into a few feet at the extreme front of the office. The pigs had all the rest of the room and two boys were employed constantly attending to them. The day after Flannery had counted the guinea-pigs there were eight more added to his drove, and by the time the Audit Department gave him authority to collect for eight hundred Flannery had given up all attempts to attend to the receipt or the delivery of goods. He was hastily building galleries around the express office, tier above tier. He had four thousand and sixty-four guinea-pigs to care for! More were arriving daily.
Immediately following its authorization the Audit Department sent another letter, but Flannery was too busy to open it. They wrote another and then they telegraphed:
"Error in guinea-pig bill. Collect for two guinea-pigs, fifty cents. Deliver all to consignee."
Flannery read the telegram and cheered up. He wrote out a bill as rapidly as his pencil could travel over paper and ran all the way to the Morehouse home. At the gate he stopped suddenly. The house stared at him with vacant eyes. The windows were bare of curtains and he could see into the empty rooms. A sign on the porch said, "To Let." Mr. Morehouse had moved! Flannery ran all the way back to the express office. Sixty-nine guinea-pigs had been born during his absence. He ran out again and made feverish inquiries in the village. Mr. Morehouse had not only moved, but he had left Westcote. Flannery returned to the express office and found that two hundred and six guinea-pigs had entered the world since he left it. He wrote a telegram to the Audit Department.
"Can't collect fifty cents for two dago pigs consignee has left town address unknown what shall I do? Flannery."
The telegram was handed to one of the clerks in the Audit Department, and as he read it he laughed.
"Flannery must be crazy. He ought to know that the thing to do is to return the consignment here," said the clerk. He telegraphed Flannery to send the pigs to the main office of the company at Franklin.
When Flannery received the telegram he set to work. The six boys he had engaged to help him also set to work. They worked with the haste of desperate men, making cages out of soap boxes, cracker boxes, and all kinds of boxes, and as fast as the cages were completed they filled them with guinea-pigs and expressed them to Franklin. Day after day the cages of guineapigs flowed in a steady stream from Westcote to Franklin, and still Flannery and his six helpers ripped and nailed and packed—relentlessly and feverishly. At the end of the week they had shipped two hundred and eighty cases of guinea-pigs, and there were in the express office seven hundred and four more pigs than when they began packing them.
"Stop sending pigs. Warehouse full," came a telegram to Flannery. He stopped packing only long enough to wire back, "Can't stop," and kept on sending them. On the next train up from Franklin came one of the company's inspectors. He had instructions to stop the stream of guinea-pigs at all hazards. As his train drew up at Westcote station he saw a cattle car standing on the express company's siding. When he reached the express office he saw the express wagon backed up to the door. Six boys were carrying bushel baskets full of guinea-pigs from the office and dumping them into the wagon. Inside the room Flannery, with' his coat and vest off, was shoveling guinea-pigs into bushel baskets with a coal scoop. He was winding up the guinea-pig episode.
He looked up at the inspector with a snort of anger.
"Wan wagonload more an, I'll be quit of thim, an' niver will ye catch Flannery wid no more foreign pigs on his hands. No, sur! They near was the death o' me. Nixt toime I'll know that pigs of whaiver nationality is domistic pets—an' go at the lowest rate."
He began shoveling again rapidly, speaking quickly between breaths.
"Rules may be rules, but you can't fool Mike Flannery twice wid the same thrick—whin ut comes to live stock, dang the rules. So long as Flannery runs this expriss office—pigs is pets—an' cows is pets—an' horses is pets—an' lions an' tigers an' Rocky Mountain goats is pets—an' the rate on thim is twinty-foive cints."
He paused long enough to let one of the boys put an empty basket in the place of the one he had just filled. There were only a few guinea-pigs left. As he noted their limited number his natural habit of looking on the bright side returned.
"Well, annyhow," he said cheerfully, "'tis not so bad as ut might be. What if thim dago pigs had been elephants!"
Translation - Lithuanian Maikas Flaneris, Tarpmiestinių skubių siuntų tarnybos Vestkoto stoties agentas, persisvėrė per savo kontoros prekystalį ir švystelėjo kumščiu. Iš pykčio paraudęs, įniršęs ponas Morhausas stovėjo kitoje prekystalio pusėje. Jiedu kivirčijosi ilgai ir aršiai, kol galiausiai ponas Morhausas neteko žado. Ginčo priežastis buvo padėta ant prekystalio, esančio tarp šių dviejų vyrų. Tai buvo muilo dėžutė, iš viršaus padalinta sukaltų atplaišų eile ir taip paversta primityviu, bet visai tinkamu narveliu. Joje salotų lapus ėdė dvi išbadėjusios dėmėtosios jūrų kiaulytės.
– Tumet daryk kap nuori! – šaukė Flaneris. – Mokiek už tus ėr pasiimk, o jei nenuori, nemokiek ir neimk. Taisyklės yr taisyklės, puone Morhausai, ėr Maikas Flaneris tėkrai negaus papeikimo už anū solaužyma.
– Ak tu, trenktas asile! – suriko ponas Morhausas, agentui po nosimi mosikuodamas aptriušusia knyga. – Ką, nematai, kokie čia jūsų pačių išspausdinti įkainiai? Naminiai gyvūnai, iš Franklino į Vestkotą, jei tinkamai įpakuoti – vieno siuntimas kainuoja dvidešimt penkis centus. – Įtūžęs trenkė knygą ant prekystalio. – Ko tau dar reikia? Ar jie ne gyvūnai? Ar jie ne naminiai? Netinkamai įpakuoti? Ką?
Jis nusisuko ir raukydamasis pradėjo nervingai vaikščioti.
– Gyvūnai, – pasakė, – gyvūnai! Vienas – dvidešimt penki centai. Du gyvūnai. Vienas. Du. Dukart po dvidešimt penkis yra penkiasdešimt. Nejau jums taip sunku tai suprasti? Siūlau penkiasdešimt centų.
Flaneris paėmė knygą. Greitai vertė puslapius, kol sustojo ties šešiasdešimt ketvirtuoju.
– Nerek man tų penkiasdešimties cėntų, – burbtelėjo pašaipiai. – Štai taisyklė tuokiam dalykui. „Jei agents bent keik suabejouja, kokį iš dviejų įkainių taikyti siuntai, tuomet jis taiko didesnįjį. Siuntėjas gali užpildyti paraišką permokai atgauti.“ Tačiau manau, kad šiuo atveju jūs nieko nepešite, pone Morhausai. Gal anei gyvūnai yra ėr naminiai, bet aš nieko negaliu padaryti, kad jie yra kiaulės, ir taisyklės būti aiškios kaip tavo penki pirštai: „Kiaulės, iš Franklino į Vestkotą, viena – trisdešimt cėntų.“ Ir pagal aš žinoti aritmetiką, pone Morhausai, trėsdešimt kart du yra šešiasdešimt cėntų.
Ponas Morhausas užsiputojo:
– Nesąmonė, – jis rėkė, – juk tai visiška nesąmonė! Kad tave kur, nelaimingas atvykėli, čia taisyklės kalba apie įprastas kiaules, namines kiaules, o ne jūrų kiaulytes!
Flaneris laikėsi savo.
– Kiaulės yra kiaulės, – tvirtai pareiškė. – Jūrų kiaulytės, dago kiaulės, airiškos kiaulės – Tarpmiestinių skubių siuntų tarnybai ėr Maikui Flaneriui jos visos vienodos. Tep kad įkainiai vienodi visų tautybių kiaulėms, pone Morhausai! Juoki skirtumo, ar jos būtų olandiškos, ar rošūniškos kiaulės. Maiko Flanerio, – pridūrė, – pareiga yra rūpėntis skubių siuntų verslu, o ne kalbietis su laukiniemis dago kiaulėmis septėniuolika kalbų, kad sužinotų, kur gimę ir kokiuos tautybės jos yra – kinų ar tipererių.
Ponas Morhausas sekundei susimąstė. Ir prikandęs lūpą vėl pradėjo mosikuoti rankomis.
– Puiku, – jis šaukė, – mes dar pasikalbėsim apie tai! Ir su jūsų prezidentu pasikalbėsiu! Juk tai skandalas! Aš jums pasiūliau penkiasdešimt centų, o jūs atsisakėte! Turėkitės tas kiaules, kol būsite pasiruošę priimti penkiasdešimt centų, bet neduokdie, pone, jei bent vienas plaukelis nukris nuo šių kiaulių galvų, paduosiu jus į teismą!
Jis apsisuko ir trenkęs durimis išlėkė. Flaneris nuo prekystalio atsargiai paėmė muilo dėžutę ir padėjo ją į kampą. Jis visai nesijaudino. Pajuto tą ramybę, kuri aplanko ištikimą tarną, kai tas sąžiningai atlieka savo pareigą.
Ponas Morhausas grįžo namo įsiutęs. Jo sūnus, laukęs jūrų kiaulyčių, pajuto, kad dabar geriau apie jas neužsiminti. Jis buvo normalus berniukas ir todėl tėvui supykus visuomet jausdavosi kaltas. Tad dabar namuose mėgino likti nepastebimas. Jaučiančiam kaltę nėra nieko labiau raminančio, kaip noras atkeršyti. Ponas Morhausas įsiveržė į namus.
– Kur rašalas? – vos peržengęs slenkstį šūktelėjo žmonai.
Ponia Morhaus jausdama kaltę pašoko. Ji niekada nenaudojo rašalo, jo niekur nematė ir niekur nepadėjo, net negalvojo apie jį, tačiau vyro tonas jau buvo nuteisęs ją už tai, kad pagimdė ir užaugino berniuką, tad žinojo, jei vyras ko nors garsiai pareikalauja, tai kaip nors būna susiję su sūnumi.
– Aš surasiu, Semi, – nuolankiai atsiliepė.
Rašalas buvo surastas, ponas Morhausas rašė greitai, perskaitęs užbaigtą laišką, pergalingai nusišypsojo.
– Tai šį kvailą airį pastatys į vietą! – pareiškė. – Kai jie gaus šitą laišką, jis tikrai bus priverstas ieškotis kito darbo!
Po savaitės ponas Morhausas gavo ilgą oficialų voką su Tarpmiestinių skubių siuntų tarnybos kortele viršutiniame kairiajame kampe. Nekantriai jį atplėšė ir ištraukė popieriaus lapą. Viršuje buvo užrašytas numeris A6754. Laiškas buvo trumpas. „Dėl jūrų kiaulyčių įkainių, – buvo parašyta, – gerbiamas pone, jūsų laiškas dėl jūrų kiaulyčių įkainių iš Franklino iki Vestkoto buvo adresuotas kompanijos prezidentui. Visi ieškiniai dėl permokėjimo turi būti siunčiami Ieškinių skyriui.“
Tuomet ponas Morhausas parašė Ieškinių skyriui. Prirašė šešis pilnus sarkazmo, keiksmų bei įrodinėjimų puslapius ir išsiuntė juos Ieškinių skyriui.
Po kelių savaičių iš Ieškinių skyriaus gavo atsakymą. Kartu buvo pridėtas paskutinis jo laiškas.
„Gerbiamas pone, – buvo rašoma atsakyme, – gavome jūsų šio mėnesio 16-os dienos laišką dėl jūrų kiaulyčių įkainių iš Franklino į Vestkotą. Išnagrinėjome šią situaciją su mūsų agentu Vestkote, pridedame jo atsakymą. Jis mus informuoja, kad jūs atsisakėte atsiimti prekę ir sumokėti už siuntimą. Tokiu būdu jūsų ieškinys prieš šią kompaniją yra atmetamas, o dėl tinkamo siuntinio įkainio kreipkitės į mūsų Tarifų skyrių.“
Ponas Morhausas parašė į Tarifų skyrių. Aiškiai nusakė savo situaciją, pateikė išsamius argumentus, cituodamas vieną ar du puslapius iš enciklopedijos, kurioje rašoma, kad jūrų kiaulytės nėra eilinės kiaulės.
Turėdamas omeny korporacijoms būdingą sisteminį reikalų tvarkymą, ponas Morhausas laišką sunumeravo, patvirtino ir išsiuntė įprastu būdu. Siuntinio sąskaitos, deklaracijos, Flanerio siuntinio priėmimo kvito ir kitų susijusių dokumentų kopijos buvo pridėtos prie laiško ir adresuotos Tarifų skyriaus vedėjui.
Tarifų skyriaus vedėjas užsikėlė kojas ant stalo ir nusižiovavo. Prabėgom peržiūrėjo lapus.
– Panele Kein, – kreipėsi į savo stenografę, – parašykite tokį laišką: „Vestkoto, Naujojo Džersio agentui. Prašome paaiškinti, kodėl siuntinį, apie kurį kalbama pridėtuose dokumentuose, buvo atsisakyta išsiųsti taikant naminių gyvūnų įkainius.“
Panelė Kein savo užrašų knygutėje pieštuku išvedžiojo ženklus ir pasiruošusi laukė toliau. Skyriaus vedėjas darsyk žvilgtelėjo į dokumentus.
– Hmm, jūrų kiaulytės! Turbūt jau bus nudvėsusios iš bado! Parašyk dar kai ką: „Prašome pranešti apie dabartinę siuntinio būklę.“
Tada švystelėjo dokumentus ant stenografės stalo ir nukėlęs kojas nuo rašomojo stalo išėjo pietauti.
Gavęs tokį laišką, Maikas pasikrapštė galvą.
– Praneškite apie dabartėni būklę, – susimąstęs kartojo. – Įdomu, tai ką dabar tiems klerkai nuori žinoti! Dabartėni būklę, torbūt tou? Tos kiaulės, telaimina jas šventasis Patrikas, kiek žinau, yra sveikos, tačiau nikumet nesu buvęs tų dago kiaulių vetirinorių daktaras. Gelbūt tėi klerkai nuori, kad aš iškviesčiau kiaulių gydytuojė ėr išmatuotų jų pulsą. Nuors veina dalyką tikrai žinau – pagal savo dydė turi tikrai kiaulišką apėtita. O matinimasis? Rodos, suėstų ir žalvarinę tvarto spyną, ir jei mėsinės kiaulės ėstų tiek, kiek ėda tos besotės dago kiaulės, Airijoje prasidėtų badas.
Norėdamas būti tikras, kad ataskaitoje pateiks naujausią informaciją, Flaneris nuėjo į kontoros gilumą ir pažvelgė į narvą. Kiaulytės buvo perkeltos į didesnę, sausų prekių, dėžę.
– Viens, du, trės, keturi, penki, šeši, septynė, aštuoni! – suskaičiavo. – Septynė dėmėtos ėr veina visiškai juoda. Visos sveikos ėr riebios ėr ied kap įnėrše hipipotomusai. – Grįžo prie rašomojo stalo ir sėdo rašyti.
„Tarifų skyriaus vedėjau, pone Morganai, – rašė, – tas dago kiaules vadinu kiaulėmis, nes jos yra kiaulės ir taip bus tol, kol nepasakysite, kad jos ne kiaulės, ir būtent tai sako taisyklių knyga, tad baikite žaisti su manimi, nes jūs, kaip ir aš, viską puikiai suprantate. O jų sveikata yra gera ir aš tikiuosi, jūsų ne blogesnė. P. S. Kadangi šeima pagausėjo, dabar jų yra aštuonios ir nė viena apetitu nesiskundžia. P. S. Jų mėgstamiems kopūstams jau išleidau du dolerius, tad ar išrašyti sąskaitą ir už tai?“
Tarifų skyriaus vedėjas Morganas, gavęs laišką, nusijuokė. Tačiau darsyk perskaitęs surimtėjo.
– Kad jį kur, – pasakė, – Flaneris teisus – „kiaulės yra kiaulės“. Kreipsiuos į vyresnybę dėl viso šito. Panele Kein, parašykite tokį laišką: „Vestkoto, N. Dž. agentui. Dėl jūrų kiaulyčių siuntimo, byla Nr. A6754. Bendrųjų nurodymų agentams 83-ioji taisyklė aiškiai sako, kad gavėjas turi padengti visas išlaidas pašarui ir kitoms reikmėms, reikalingas vežant ir išlaikant gyvulius. Todėl pinigų turite reikalauti iš gavėjo.“
Flaneris šį laišką gavo kitą rytą ir jį perskaitęs išsišiepė.
– Prašome išreikalauti, – sumurmėjo. – Na ir viejus šnek tei klerkai! Aš iš puono Morhauso išreikalauti du dolerius dvėdešimt pėnkis cėntus! Kažin ar tei klerkai pažįsta puona Morhausą? Man tikrai pasiseks! Be abejo! Puone Morhausai, gal galietomėt du dvidešimt penkis. „Žinoma, mona geras drouge Flaneri. Su mielu noru! Ne!“
Flaneris ekspreso vagonu nuvažiavo pas poną Morhausą. Duris atidarė pats ponas Morhausas. – Aha! – pamatęs Flanerį iškart šūktelėjo. – Pagaliau susiprotėjote, ar ne? Aš taip ir galvojau! Įneškite dėžę.
– Netor jokios dėžės, – abejingai atsakė Flaneris. – Puonui Jonui C. Morhausui tor dviejų dolerių dvėdešimt pėnkių cėntų sąskaitą už jo dago kiaulių suiestus kuopūstus. Gal nuorėtumiet apmokėti tou?
– Sumokėti – už kopūstus! – aiktelėjo ponas Morhausas. – Norite pasakyti, kad dvi mažos jūrų kiaulytės...
Pono Morhauso atsakymas buvo durų pokštelėjimas Flaneriui prieš nosį. Flaneris piktokai dėbtelėjo į duris.
– Keik suprantu, gaviejs nenuor sumokėti už tus kuopūstus, – sumurmėjo. – Jei teisingai suprantu atsisakymo požymius, išeina, kad gaviejs neturi noro sumokėti nė už vieną kuopūsta lapą ėr viską palieka man ant galvos!
Tarifų skyriaus vedėjas ponas Morganas Tarpmiestinių skubių siuntų tarnybos prezidento paklausė, ar jūrų kiaulytės yra kiaulės ar ne. Prezidentas dėl šio reikalo pernelyg nesijaudino.
– Kokie yra kiaulių ir naminių gyvūnų įkainiai? – paklausė.
– Kiaulių trisdešimt, naminių gyvūnų – dvidešimt penki centai, – atsakė Morganas.
– Tuomet jūrų kiaulytės tikrai yra kiaulės, – linktelėjo prezidentas.
– Taip, – pritarė Morganas, – aš irgi taip manau. Jei kuriam siuntiniui galima taikyti du įkainius, pritaikomas aukštesnis įkainis. Bet ar jūrų kiaulytės yra kiaulės? O gal jos – triušiai?
– Ką tik prisiminiau, – pasakė prezidentas, – aš manau, kad jos yra labiau triušiai. Kažkas panašaus į tarpinį variantą tarp kiaulės ir triušio. Man regis, klausimo esmė tokia: ar jūrų kiaulytės priklauso naminių kiaulių šeimai? Atsiklausiu profesoriaus Gordono. Jis išmano tokius dalykus. Palik dokumentus man.
Prezidentas dokumentus padėjo ant rašomojo stalo ir parašė laišką profesoriui Gordonui. Deja, profesorius buvo išvykęs į Pietų Ameriką rinkti zoologinių pavyzdžių, tad laišką jam persiuntė žmona. Kadangi profesorius buvo aukščiausiuose Andų kalnuose, kurių joks baltaodis dar nebuvo pasiekęs, laiškas pas jį keliavo mėnesių mėnesius. Prezidentas, Morganas, ponas Morhausas užmiršo jūrų kiaulytes, tačiau Flaneris neužmiršo. Pusę laiko jis skyrė savo tarnybos pareigoms atlikti, kitą – jūrų kiaulyčių priežiūrai. Gerokai anksčiau nei profesorius Gordonas gavo prezidento laišką, Morganas rankose laikė Flanerio laišką.
„Dėl tų dago kiaulių, – buvo parašyta jame, – ką man daryti, nes joms puikiai klostosi šeimyninis gyvenimas ir išnykimas tikrai negresia – dabar jų yra jau trisdešimt dvi, ar man jas parduoti, nelaikykite šios įstaigos žvėrynu, nedelskite atsakyti.“
Morganas paėmė telegrafo blanką ir parašė:
„Vestkoto agentui. Kiaulių neparduok.“
Tuomet parašė laišką Flaneriui, atkreipdamas dėmesį į faktą, kad kiaulės nėra kompanijos nuosavybė, tiesiog jos yra laikomos, kol sprendžiamas ginčas dėl įkainių. Ir patarė jam kuo geriau jomis pasirūpinti.
Flaneris, laikydamas laišką rankose, pažiūrėjo į kiaules ir atsiduso. Sausų prekių dėžė joms tapo per maža. Skubių siuntų tarnybos kontoros gale jis atitvėrė dvidešimt pėdų, taip suteikdamas joms erdvius namus ir nuėjo toliau dirbti. Dirbo itin intensyviai, nes kiaulių priežiūra užėmė didžiąją dalį jo laiko. Po kelių mėnesių iš nevilties pagriebė popieriaus lapą, užrašė „160“ ir išsiuntė jį Morganui. Morganas atrašė prašydamas paaiškinimo. Flaneris atsakė:
„Jau prisiveisė šimtas šešiasdešimt tų dago kiaulių, dėl Dievo meilės, leiskite nors dalį jų parduoti, negi norite, kad aš išprotėčiau?“
Netrukus po to Skubių siuntų tarnybos prezidentas gavo profesoriaus Gordono laišką. Tai buvo ilgas mokslinis laiškas, tačiau jo esmė ta, kad jūrų kiaulytės buvo Cava aparoea, o paprastoji kiaulė priklausė Suidae šeimos Sus genčiai. Jis pabrėžė, kad jos yra vislios ir greitai dauginasi.
„Jos nėra kiaulės, – prezidentas neabejodamas atsakė Morganui. – Taikyti dvidešimt penkių centų įkainį.“
Morganas A6754 bylos dokumentuose padarė atitinkamą įrašą ir perdavė juos Audito skyriui. Audito skyrius po kurio laiko išnagrinėjo šį klausimą ir po įprastos delsos Flaneriui pranešė – kadangi turi šimtą šešiasdešimt jūrų kiaulyčių, kurios yra gavėjo nuosavybė, jis turėtų jas nuvežti ir surinkti dvidešimties penkių centų mokestį už kiekvieną kiaulytę.
Flaneris visą dieną pro siaurą plyšį varinėjo savo mokesčius, mėgindamas jas suskaičiuoti.
„Audito skyriau, – rašė baigęs skaičiuoti, – jūsų žinios pasenusios, galbūt kažkada ir buvo šimtas šešiasdešimt dago kiaulių, tačiau galite užmiršti, kas buvo anksčiau. Dabar yra aštuoni šimtai, ar dabar man surinkti už visus aštuonis šimtus, o kaip šešiasdešimt keturi doleriai, kuriuos išleidau kopūstams.“
Prireikė daugybės laiškų vienas kitam, kol Audito skyrius galiausiai suprato, kodėl sąskaitoje-faktūroje klaidingai buvo nurodyta šimtas šešiasdešimt, o ne aštuoni šimtai, be to, užtruko laiko, kol buvo suprasta, kokį vaidmenį vaidino „kopūstai“.
Flaneris buvo priverstas išsitekti kelių pėdų ilgio plote pačiame kontoros priekyje. Kiaulės buvo užėmusios visą likusią patalpą, o du pasamdyti vaikinai jas nuolat prižiūrėjo. Flaneriui suskaičiavus kiaules, kitą dieną jų būrys padidėjo dar aštuoniomis, o kai Audito skyrius galiausiai davė leidimą surinkti mokesčius už aštuonis šimtus, Flaneriui jau nerūpėjo nei kvitai, nei prekių nuvežimas. Jis visoje kontoroje paskubomis keliais aukštais vieną po kitos konstravo narvų eiles. Juk reikėjo pasirūpinti keturiais tūkstančiais šešiasdešimt keturiomis kiaulėmis! Ir jų kasdien daugėjo.
Netrukus po leidimo Audito skyrius atsiuntė kitą laišką, tačiau Flaneris buvo per daug užsiėmęs, kad turėtų laiko jį atplėšti. Tuomet jie parašė dar vieną, taip pat atsiuntė telegramą:
„Į jūrų kiaulyčių sąskaitą įsivėlė klaida. Rinkliavą, penkiasdešimt centų, surinkite už dvi kiaules, o gavėjui nuvežkite visas.“
Perskaitęs laišką Flaneris pralinksmėjo. Žaibiškai išrašęs sąskaitą lėkte nulėkė pas Morhausą. Tačiau pribėgęs vartus staiga sustojo. Prieš jį dunksojo ištuštėjęs namas. Pro langus be užuolaidų matėsi tušti kambariai. Verandoje esančioje iškaboje buvo parašyta: „Informacija“. Ponas Morhausas persikraustė! Flaneris parbėgo į savo Skubių siuntų tarnybos kontorą. Kol jo nebuvo, gimė šešiasdešimt devynios jūrų kiaulytės. Vėl išlėkė į miestelį, gyventojų karštligiškai klausinėdamas, kur ponas Morhausas. Sužinojo, kad jis ne tik persikraustė, bet apskritai išvyko iš Vestkoto. Grįžes į savo kontorą Flaneris sužinojo, kad gimė dar du šimtai šešiasdešimt jūrų kiaulyčių. Audito skyriui išsiuntė telegramą.
„Nėra galimybių už dvi dago kiaules surinkti penkiasdešimt centų, gavėjas išvyko iš miestelio, adresas nežinomas, ką man daryti? Flaneris.“
Gavęs telegramą vienas iš Audito skyriaus klerkų ją perskaitė ir nusijuokė.
– Rodos, Flaneris pamišo. Turėtų žinoti, kad tokiu atveju siuntą reikia atsiųsti čia, – pasakė klerkas. Išsiuntė Flaneriui telegramą, nurodydamas kiaules atsiųsti į centrinę kompanijos būstinę Frankline.
Gavęs telegramą Flaneris pradėjo ruoštis. Pagalbai pasisamdė šešis vaikinus. Jie lyg išprotėję skubėjo, iš muilo, sausainių ir visokių kitokių dėžučių darydami narvus, ir vos užbaigę juos pripildydavo jūrų kiaulyčių ir ekspresu siuntė į Frankliną. Diena po dienos iš Vestkoto į Frankliną plaukė narvai, pilni jūrų kiaulyčių, o Flaneris su savo padėjėjais ir toliau karštligiškai ardė, kalė, pakavo. Iki savaitės pabaigos jau buvo išsiuntę du šimtus aštuoniasdešimt dėžių su jūrų kiaulytėmis, o nuo pakavimo pradžios Skubių siuntų tarnybos kontoroje gimė dar septyni šimtai keturios jūrų kiaulytės.
„Nebesiųskite kiaulių. Pilni sandėliai“, – Flanerį pasiekė telegrama. Jis stabtelėjo tik tam, kad išsiųstų atsaką:
„Sustoti negaliu“, – ir toliau jas siuntė. Kitu traukiniu iš Franklino atvažiavo vienas iš kompanijos inspektorių. Jam buvo įsakyta bet kokiu būdu sustabdyti jūrų kiaulyčių siuntas. Traukiniui artėjant prie Vestkoto stotelės, ant kompanijos bėgių atšakos jis pastebėjo stovintį gyvulinį vagoną. Atėjęs į Skubių siuntų tarnybos kontorą pamatė, kad vagonas stovi prie pat durų. Šeši vaikinai iš kontoros skubėdami nešiojo bušelinius krepšius, pilnus jūrų kiaulyčių, ir mėtė jas į vagoną. Pačioje kontoroje, nusivilkęs švarką ir liemenę, Flaneris anglių lopeta sėmė jūrų kiaulytes ir pylė jas į krepšius. Buvo likviduojamas jūrų kiaulyčių košmaras.
Pamatęs inspektorių, iš pykčio šnirpštelėjo.
– Taisyklės taisyklėmis, bet Maiko Flanerio dusyk so tuo pačiu puokštu neapgausi, ėr jei viel susidursiu su gyvuliais, velniop tas taisykles. Kol Flaneris vadovaus šiai kontorai, kiaulės, karvės, arkliai bus naminiai gyvūnai ėr tigrai, liūtai su Uolinių kalnų ožkos taipogi bus naminiai gyvūnai ėr anū įkainis bus dvėdešimt pėnki cėnta.
Jis minutėlę stabtelėjo, kol vaikinai pripildytą krepšį pakeis tuščiu. Buvo susemtos beveik visos jūrų kiaulytės. Kai Flaneris pamatė, kad viskas baigta, grįžo jo įgimtas optimistiškas požiūris į gyvenimą.
– Na, bet kuokiu atveju, – ištarė linksmai, – nėra jau taip blogai, kap galėjo būti. Įsivaizduokite, jei čia būtų buvusios ne dago kiaulės, o drambliai!
More
Less
Experience
Years of experience: 13. Registered at ProZ.com: Jan 2013.
Technical translations, mainly general, politics, history, social, medical. Fiction and non-fiction literature. Three translated books (EN-LT). Use Trados Studio 2017.
This user has earned KudoZ points by helping other translators with PRO-level terms. Click point total(s) to see term translations provided.